Mokyklos bendruomenės nariai aplankė Molėtų kraštą.

Ežerų žvejybos muziejaus ekspozicijose pamatė įvairius žvejybos įrankius, kuriais žvejojo Rytų Lietuvos žmonės 19 a. pabaigoje, susipažino su archaine žvejyba.

Sustok, įsiklausyk –
Skambutis neeilinis.
Nors daugelsyk girdėtas, –
Šį kartą – paskutinis!

Skamba paskutinis mokyklinis skambutis... Skamba jis kasmet... Kartojasi neišvengiamai, kaip pavasaris, žolė, triukšmas paukščių lizduose… Skamba kiekvieną birželį, bet vis kitiems.

Birželio 7-ąją nuskambėjo nuaidėjo paskutinis skambutis, Kazlų Rūdos specialiosios mokyklos baigiamųjų klasių mokiniams. Išleidžiama 44-oji laida. Mokyklinio skambučio aidas sukvietė visus į šventę. Pačius gražiausius sveikinimus ir palinkėjimus tą dieną jiems skyrė mokykloje liekantys jų draugai, mokytojai, auklėtojai. Liejosi gražios eilės, skambėjo dainos, sukosi šokėjai.

Paskutinius padrąsinimo žodžius, tarė mokyklos direktorė Daiva Dabrilienė, linkėjo rasti savo gyvenimo kelią, nepamiršti draugų, mokyklos.

Kazlų Rūdos savivaldybės mero pavaduotoja Ramutė Vinikienė bei švietimo skyriaus vyriausioji specialistė Rita Janina Pleseckienė be nuoširdžių sveikinimų ir linkėjimų dešimtokams įteikė ir skanų tortą.

Neliko nuošaly ir patys šventės kaltininkai. Jie nuoširdžiai dėkojo savo mokytojams, auklėtojams, kurie visus tuos metus juos lydėjo iš klasės į klasę. Gėlės žiedeliu jie apdalino salėje sėdinčius visus mokyklos darbuotojus. Abiturientų tėveliai taip pat padėkojo mokyklos mokytojams, vadovams, kad rūpinosi jų vaikais visus tuos metus.

Po šventės visi buvo pakviesti į mokyklos kiemą, kur dešimtokai leido į orą balionus su savo slapčiausiomis svajonėmis, sodino rožių krūmus ir visi ragavom skanų išleistuvių tortą.

Kaip ir kiekvienais metais su viltimi, o kartu ir liūdesiu išlydime pas mus užaugusius ir jau tik svečiais sugrįžtančius savo mokinius. Labai tikimės jie ras savo gyvenimo kelią, kuris bus be didelių vingių ir paklydimų. Belieka tik linkėti, kad jų svajonės kiltų aukštai aukštai, o siekiai būtų atkaklūs ir tvirti.

Už gražią, šiltą ir nuoširdžią šventę dėkojame dešimtokų klasės vadovei Audronei Pranckevičienei bei grupės auklėtojai Agnei Šinkūnaitei.

Štai ir nuskambėjo paskutinis skambutis, ištuštėjo klasės, nurimo vaikų šurmulys į mokyklą sugužėjo statybininkai... Atėjo laikas atsikvėpti po nelengvų mokslo metų, pasidžiaugti prasidėjusia vasara. Mokyklos direktorė, birželio 11 dieną, pakvietė mokyklos pedagogus į pažintinę ekskursiją po Vilniaus požemius.

Molio terapija ramina, harmonizuoja ir išlaisvina kūrybines galias. Kad iš beformės molio masės užgimtų realus gaminys, vaikų vadinamas „molio stebuklėliu“, prie jo reikia prisiliesti ne tik rankomis, bet visa savo jausmų ir nuotaikų palete.

Keramika – pati natūraliausia ir prieinamiausia meno sritis, ugdanti vaiko saviraišką bei estetinį suvokimą. Mokytoja Nijolė Buslienė įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus yra kūrėjas, o pati kūryba gali būti „įvilkta į skirtingus rūbus“. Ji siekia, kad specialiųjų poreikių vaikai suvoktų ir pajustų savo kūrybinę ugnelę. Darbinio ugdymo klasės mokiniai turi galimybę prisiliesti prie gyvo, natūralaus molio, pajusti jo plastiškumą ir suteikti jam sumanytą formą. Jie mokosi keramikos subtilybių, patiria gerų emocijų. Mokiniai susipažino su įvairiais gaminiais iš molio, įrankiais, darbo procesu, keramiko specialybe. Mokytoja atsižvelgia į mokinių individualius gebėjimus, lavina lytėjimo, regėjimo pojūčius, sensorinius gebėjimus. Lukas išmoko kočioti molį, padaryti skylutes, mažas detales, kurias jau geba priklijuoti prie molio. Agnė geba nulipdyti puodelį, dubenėlį, juos išglazūruoti ir paruošti deginimui. Ji jau ateina į klasę su naujomis mintimis. Mokiniai džiaugiasi, kad jau geba pagaminti savo sugalvotą darbelį. Jų darbeliai buvo eksponuojami Kazlų Rūdos kultūros centro parodoje „Gija“. Lankytojai džiaugėsi vaikų sukurtais darbeliais iš molio.

Keramika – lašas mūsų istorijos, išlikusios iki šių dienų.

Mokytoja
Janina Simanavičienė